Paveikslas "TURN ME ON"

Turn Me On

 Yra toks psichologinis žaidimas: su kokiu garsiu žmogumi norėtum susitikti ir ko norėtum jo paklausti.

Anksčiau nieko negalėdavau sugalvoti, nes vos įsivaizduodavau, kaip mes su tuo garsiu žmogum prisėdame kavinėj, tuoj pat protingos mintys išgaruoja ir lieka tik nepatogumas, kad gaišinu jo laiką, nes aš toks kvailas ir neįdomus.

Nebent tai būtų Jėzus, nes jis gi atlaidus, nepyktų, kantriai išsėdėtų. O ko paklausčiau? Ar buvo labai liūdna mirštant dėl žmonių kvailumo, po to prisikeliant į tokį pat beviltišką pasaulį?

Tik kam to klausti, kai ir pats žinau atsakymus. Per daug nuspėjama, kai toks vienpusiškai šviesus, nežmogiškas herojus.

O jei pasiprašyčiau susitikt su Poncijum Pilotu? Jis žmogiškas, skaudžiai žmogiškas! Bet ar ilgai kentėtų mano lėkštą pokalbį – juk iš tenai, iš anapus mirties visos mūsų temos darosi juokingos, visi liūdėjimai, ir baimės, ir troškimai – tik dulkės vėjyje.

Kai perskaičiau Jurgos Ivanauskaitės “Pakalnučių metus”, buvau trisdešimties. O jai – jau apie keturiasdešimt. Labai norėjau pamatyti, išgirsti, suprasti, kokia ji. Bet kai kažkokiame renginyje susitikome, neišdrįsau net pasisveikinti.

O dabar išdrįsčiau. Juk esu už ją gerokai vyresnis – beveik dešimčia metų vyresnis! Labai norėčiau Jurgą pakviesti kavos. Įsivaizduokite, koks tai būtų stebuklas – bent valandėlei sugrąžinti jai gyvenimą: sėdėtume jos mėgstamoj kavinėj, žinoma, aš pavaišinčiau, nes ji juk neturėtų pinigų, nes ten pinigų nereikia. Ir gal ji manęs net nesiklausytų, tik vis dairytųsi pro langą, koks dabar jos Vilnius, kokie žmonės, kokie medžiai, koks dangus. Pakviesčiau ją vasarą, kai miestas gražiausias, ir nusivesčiau ant Gedimino kalno, iš ten lengviau pakilti, kai ateis metas grįžti.

Dabar esu už ją vyresnis.

Esu vyresnis už daugelį nuostabių žmonių: už Leonidą Donskį, už Kamiu, už Mocartą, Van Gogą ir Šekspyrą.

Ir jei galėčiau pasikviesti juos kavos, nieko nebeklausinėčiau – tik padėkočiau, kad gyveno.

...