Paveikslas “Turn A Bad Day Around"

Paklausykite, kokia istorija gavosi.
Norėjau vienai moteriai aprodyti ugnikalnį. Sakiau, esi Fuerteventūroje, turi patirti kažką nepamirštama.
- Bet tik nedidelį, - prašo ji, - kad neaukštai kopti, nes atvažiavau ilsėtis, o ne vargti.
Gerai, kaip tik tokį ugnikalniuką ir turėjau pasiruošęs.
Taigi, apsiavėme sportbačiais, pasiėmėm vandens ir iškeliavome.

Ir štai mes traukiame takeliu per lavos laukus, eiti nesunku, tik saulė kepina, nėra kur pasislėpti. Takelis vos pastebimai kyla aukštyn ir mano ekskursantė ima lėtinti. Bet aš jai užkalbu dantis ir po valandėlės atsiduriame prie kraterio krašto.
Pasižiūrime į skylę, tada sakau, eime atgal kitu keliu, bus įdomiau.
Matau takelį, vingiuojantį tarp lavos kauburių ir nuvedu tenai.
Takelis vis siaurėja ir staiga pasuka ne į tą pusę, kur mums reika.
Tiek to, sakau, varykim tiesiog per lygumą. Kryptį maždaug žinome, nueisime.

Ir štai jau valandą klaidžiojame po lavos laukus. Klupinėjame ant aštrių akmenų, ropščiamės į kalvas, ieškome bent kažkokio tako.
Apsimetu, kad žinau, kur einame, nors iš tikro nežinau: aplinkui tik ugnikalniai ir tolimi kalnai ties horizontu. O lavos luitai tokie aštrūs, kad man kiaurai perpjauną sportbačio padą, bet šito irgi nesakau, nenoriu kelti panikos.
Vanduo išgertas, oras kaista, o mes vis atsiremiame į neperlipamas uolų sangrūdas ir tenka sukti atgal, ieškoti kito kelio.

Na, galvoju, šito pasivaikščiojimo ji tikrai nepamirš.

Aišku, mes nemirėme, po poros valandų suradome taką ir savo mašiną.

Ir tada jau buvo visiškai aišku, ką darysime toliau: važiuosime į restoraną valgyti.
- Vežk ten, kur pati skaniausia paelija, - sako moteris.
O aš nežinau, nes niekada nesu jos valgęs.
Bet tikrai žinau, kad šįsyk nesuklysiu – kur benuvežčiau, ten paelija bus pati skaniausia.
Taip ir buvo.
Jėzau, kaip skaniai mes valgėme!

Ir pasimiršo lavos laukai ir ugnikalnio vargai – viskas vėl buvo nuostabu.

Likimas bandė pakišti kiaulę, bet mums pavyko ja atsikratyti.

…………