Paveikslas “And So I Returned"

Atrodo, visą gyvenimą

čia stoviu ir laukiu tavęs sugrįžtant,

bijau nutolti nuo mūsų namų,

nepasiryžtu.

O ką, jei pareisi, ir manęs ten nėra,

ir vietoj rožių - dilgėlės,

ir neturėsi kam pasakyti,

kad pasiilgai.

Ir aš stovėjau prie lango,

į horizontą žiūrėjau,

o iš ten debesys

juodi, balti, spalvoti,

ėjo ir ėjo.

O su jais ruduo ir žiema,

ir nudraskė žiedus nuo krūmo,

ir užgriuvo sniegas kelius,

o širdį - vienatvės sunkumas.

Bet šią naktį krūmas pražydo,

taip gražiai suliepsnojo,

pasipuošiu ir aš gražiausiais drabužiais 

ir lauksiu rytojaus.

Užsilipsiu ant stogo, kad matytum mane,

nesvarbu iš kur atkeliauji,

nesvarbu, kiek laiko buvom paklydę,

mes pradėsime viską iš naujo.

Ir pamiršim, kas buvo blogai,

ko verkė dangus apsiniaukęs,

nebeklausiu, kodėl tiek ilgai -

svarbu, kad sulaukiau.