Originalas “We Said Nevermore And Did It Again”

"We Said Nevermore And Did It Again", 100 x 100 cm, aliejus, akrilas, drobė

 Buvo gražus vasaros vakaras, mes atvažiavome į gamtą, sustojome ant kalvos, išlipome iš mašinos ir žiūrėjome į rausvėjantį horizontą. Moterys padalijo sumuštinius, vyrai atkimšo gėrimus ir gyvenimas atrodė nuostabiai lengvas. Mes pamiršome nuveiktus dienos darbus, kokie jie bebūtų sunkūs, reikšmingi ar beprasmiai – ir atsidavėme to momento malonumui. Kaip gera tiesiog būti.

Šnekučiavomės apie praėjusias atostogas, kažkas paskaitė poezijos posmelį, moterys ėmė niūniuoti lėtą melodiją ir virš lauko nuvilnijo mūsų daina.

Dieviškai gražu, sakėme sau.

O visai netoli, ant gretimos kalvos stovėjo kryžius.

Amžinas kryžius, jis ten visada, tiek ilgai, kad net nebepastebime, jis tarsi peizažo dalis - akmuo, medis, erškėtrožių krūmas – įsiliejęs į aplinką ir ištirpęs joje.

O kas ten ant kryžiaus?

Vakar, rodos nieko nebuvo, o dabar, palaukite – tarsi koks žmogelis kabo?

Iš toli neįžiūrėsi, o eiti arčiau per ilgai, šįvakar neturim tiek laiko, gal kitą kartą užsuksime.

Kitą kartą – jei bus kitas kartas.

Arba jei būsime tam nusiteikę. Nes jau beveik žinau, ką ten pamatysime.

Ir tai nenudžiugins.

Nenudžiugins, - oi, net gali sugadinti vakaro idilę, gali nebeskambėti daina ir apkarsti vynas, ir springt gerklėje sumuštiniai.

- Ar mums to reikia? - klausiame vienas kito. - Kam tas skausmingas, nepatogus išgyvenimas – juk diena ir taip buvo sunki, dabar tenorime poilsio, juoko, saulėlydžio, ramaus horizonto ir kokio saldumo, svaigumo. Lengvos mintys tenuneša kuo toliau.

Mes nusisukame ir vėl gražiai uždainuojame.

...