Paveikslas “The Tide Is Rising"

Man atrodė, kad svarbiausias esu aš.
Mano karjera, pasiekimai, pripažinimas ir didieji atradimai.
Kad tie, kas myli – palauks. Kad tie, kam esu reikalingas – pakentės, nes aš juk nedingęs, juk pažadėjau sugrįžti, tik kol kas turiu reikalų - svarbesnių reikalų ir darbų, kurių laukia pasaulis. Vaizdavausi, kad jam manęs reikia, kad be manęs jis sustos, subyrės.
O kai viską atliksiu – savo žygdarbius ir didžiuosius atradimus – tada pareisiu išdidus ir laimingas į namus, kur manęs lauks amžinai.

Tik aš nežinojau, kad galiu nesuspėti.
Kad laukimas nebus begalinis, jis irgi turi kantrybę.
Kad mylimieji ir net pati meilė turi savo gyvenimą.
Kad potvynis kyla ir vanduo tuoj užtvindys kelius, ir mano krantas bus per toli, nebegalėsiu nubristi, nuplaukti, pareiti.
Tada kam tie laimėjimai, kam ta šlovė, tie atradimai?

Svetimame krante stovėsiu, o ten už šaltų vandenų švies nepasiekiamas mano namų žiburėlis.

………