Originalas “I Still Have Time To Try”

 "I Still Have Time To Try", 100 x 100 cm, aliejus, akrilas, drobė

Vyras guli tamsoje, ant paklotos lovos, nenusirengęs. Žiūri pro lango kampą į juodą dangų, miesto atšvaitus debesyse.

"Kai atsiguliau, dar buvo saulėlydis, rudens pradžia, nepastebėjau, kada sutemo, gal reikia nusirengti ir apsikloti, gal tada užmigsiu, bet dar negaliu, dar bijau užsimerkęs pradingti. Aplinkui tylu ir tamsu, bet širdyje - kažkur viduje - jaukiai šviečia prisiminimai, ten man šypsosi ji, dar juodi jos plaukai be menkiausio sidabro siūlelio, ir mes einame palei bangas, aš laikau ją už rankos.

Kaip seniai belaikiau tavo ranką, jau baigia ištirpti tas jausmas, tavo odos švelnumas - koks jis? Ar toks pat kaip visų kitų moterų, ar kaip mūsų dukters vis dar vaikiškas delnas?

Jie visi ne tokie.

Taip, jie švelnūs, šilti, juos gera laikyti. Bet juose niekada nesurasiu mūsų praėjusio laiko: pirmo karto, kai tave bučiavau, kai ištirpom pirmosios nakties ugnyje, netgi pirmojo karto, kai susipykome, trumpam išsiskyrėme, o po to tu ir vėl man atleidai, tik tavo delnas tapo truputį šiurkštesnis.

Kituose delnuose nebus ir to pirmojo karto, kai aš pamiršau, kaip reikia mylėti."

Vyras guli ant viešbučio lovos ir žiūri į dangų lange.

Jam gera girdėti savo kvėpavimą, jis galvoja, esu vis dar gyvas, dar galiu kažką padaryti, pakeisti, atitaisyti.

Kol esu - dar galiu prisiminti, išmokti, pradėti iš naujo.

Reikia keltis ir eiti.

...